Kineziterapeutas Tomas ragina niekada nepasiduoti: „Kad ir koks tavo tikslas bebūtų – sportas yra labai ilgas procesas“ - Vipera

Kineziterapeutas Tomas ragina niekada nepasiduoti: „Kad ir koks tavo tikslas bebūtų – sportas yra labai ilgas procesas“

Kineziteareutas Tomas Bendaravičius dirba ir gyvena profesionalių sportininkų rėžimu, jis kasdien prižiūri bendrą lengvaatlečių būklę. Tiesa, Tomas neapsiriboja vien veikla su profesionalais, nes, kaip jis pats teigia, problemų turi tiek sportininkas, tiek paprastas žmogus, tik tos problemos skiriasi. Kokios dažniausiai daromos neprofesionalų klaidos, kaip sportuoti saugiai, o drauge ir nepamiršti mėgautis šia veikla – apie visą tai klausiame specialisto.

Žmogus, kuris tik pradeda sportuoti, kaip jis turėtų pasiruošti? Kokia turėtų būti pradžia, kad ne tik pasiektume norimų rezultatų, bet ir neprisidarytume naujų problemų?

Nerekomenduočiau pradėti sportuoti savarankiškai. Gydytojai kartais juokauja: jeigu atėjai pas mane su diagnoze, kurią susiradai Google, tai eik į Yahoo – patvirtins. Ir aš sutinku su tuo. Šiandien turime daug specialistų, tad pirmiausia ir reikėtų nueiti pas juos, įsivertinti savo fizines galimybes, atlikti specialius testus, pavyzdžiui, išsiaiškinti, su kuriuo kūno regionu reikėtų padirbėti daugiau, o su kuriuo – mažiau. Investuokite į mokymąsi sportuoti – kaip tai daryti saugiai, o tada bus galima sportuoti savarankiškai ir be pasekmių. 

Naujametiniai pažadai, pirmadieniniai jėgų antplūdžiai, kaip ir visi tie kartai, kai grįžtama į sportą po pertraukų. Kaip nepersistengti?

Būna, kad nesportavau kažkiek laiko. Tarkim, dvidešimt metų. Sako „va, atsirado vaikai, gyvenimas“ ir, žiūrėk,  taip ir prabėgo dvidešimt metų. Pastebiu, kad toks žmogus pradeda sportuoti, eina savaitė, antra, trečia, tačiau po truputėlį pradeda jaustis blogai, pradeda skaudėti sąnarius, pakyla spaudimas, pradeda svaigti galva. Ir noras sportuoti labai greitai pasibaigia. Tai, kaip ir minėjau, pirmiausia reikėtų pasikonsultuoti su specialistu (gydytoju, kinizeterapeutu, treneriu), nuo ko pradėti, žingsnis po žingsnio, ir taip palengva atsiras progresas. 

Pavyzdingai lankau treniruotes. Mėnesį, du, tris. Tačiau rezultatų kaip nėra, taip nėra. Galbūt ir yra, bet jie tokie minimalūs, kad… Kodėl taip nutinka?

Tai pirmiausia, kad ir koks tavo tikslas bebūtų, sportas yra labai ilgas procesas. Einant link rezultato, reikia nusiteikti, kad tie rezultatai greitai neatsiras. Ir netgi priėjus tam tikrą sportinį lygį ir norint jį pasiekti dar didesnį tai užtrunka dar ilgiau, ir reikia įdėti dar daugiau laiko ir pastangų.

Grįžimas į sportą po traumų (lūžių, pertempimų ar kitokių). Kokios dažniausios klaidos? Kokie turėtų būti pirmieji žingsniai?

Praktika rodo, kad reikia kuo greičiau po traumos pradėti judėti. Šiandien plyšo raumuo – rytoj jau pradedu palengva judėti. Nesvarbu, kad patinę ar kad prikraujavę, ar kad skauda – greičiau pradedant judėti visi gijimo procesai gerokai paspartėja. Jeigu lūžo dilbis, tai galima pajudinti visus pirštus, ar suteikti kokį kitokį krūvį, tai jau bus nauda sveikimui. 

Kaip apibūdintumėte skausmą, kuris yra teigiamas ir kurį galima tverti? O kur būtų riba, kur nebereikėtų savęs spausti?

Labai sudėtinga įvertinti tą ribą, kiekvieno žmogaus skausmo pojūtis yra skirtingas, bet truputis diskomforto – nieko blogo. Bendrai manoma, kad įvertinus skausmą dešimtbalėje sistemoje, tai iki penkių balų galima tverti. 

Sportas, nėštumas ir laikotarpis po nėštumo. Kokia jūsų nuomonė šia tema? Galbūt reikėtų vengti sporto?

Sportuoti galima, tik nėštumo metu nereikia siekti rezultatų, kaip ir nedaryti nieko per daug: moteris turi jaustis saugiai ir nepersistengti. Po nėštumo pradėti sportuoti galima nors ir tą pačią dieną, pavyzdžiui, atlikti paprastus kvėpavimo pratimus, kurie padėtų raumenų išsiskyrimo atvejais. Net ir gulint, judinant atskirus regionus, pavyzdžiui, rankas – tai jau bus nauda greitesniam atsistatymui. Žiūrime, kaip jaučiamės ir ieškome tinkamo krūvio sau.

Dažna problema – nelaimingi žmonės, kurie turi antsvorio arba nemyli savo kūno dėl kitų priežasčių, tačiau ateiti į sporto sales ar į grupinius užsiėmimus jie dažnai nepasiryžta dėl vidinių baimių ar kompleksų. Kaip išeiti iš šio užburto rato visiems laikams? 

Ateiti į sporto salę žmogui su tokiomis problemomis tai pirmiausia yra emocinis žingsnis. Sporto klubuose jau yra taikoma tikrai veiksminga praktika, kai surenkama keturių-penkių žmonių grupelė, kuriuos jungia su ta pati problema, pavyzdžiui, viršsvoris. Susikuria maža bendruomenė, kurioje jie jaučiasi gerai, nes mato ne tik save, bet ir kitą tokį patį. Dirbant drauge, ne vienam, visa yra gerokai lengviau ir veiksmingiau.

Vieni sportuoja iki maksimalios ribos, kartais netgi iki tol, kol supykina. O kiti, priešingai, ateina, aktyviai praleidžia laiką, bet nepersistengia, kitą dieną nepajaučia net minimalaus raumenų skausmo. Taip sportuojant po metų rezultatas turbūt nelabai koks bus?

Sportas ir sveikatinimas yra du skirtingi dalykai. Sveikatinimas yra tada, kai tu sportuoji, didelių siekių neturi, bet tai darai dėl bendros geros savijautos. Profesionalus sportas nėra sveikata, niekada nebuvo ir nebus.

Siekiantiems rezultatų užtenka treniruotis vieną kartą per savaitę?

Tai yra geriau negu nieko. Rekomenduojamas minimalus krūvis daugumai yra bent jau du kartai per savaitę. Siekiant atitinkamų rezultatų reikėtų sportuoti bent tris kartus per savaitę, maždaug po valandą. Sportas ir fizinis aktyvumas yra organizmo adaptacija į kažką. Pasportavus organizmas pradeda adaptuotis, po savaitės adaptacijos jis paprastai lieka toje pačioje vietoje.

Tie, kurie užsiima specifinėmis sporto šakomis, turi ir specifines problemas. Pavyzdžiui, Pole dance naujokai arba tie, kurie neturi pakankamai laiko ir ruošiasi varžyboms, daugiau dirba su dešine puse, nes ji standartiškai yra stipresnė. Kokios gali būti pasekmės neskiriant pakankamai dėmesio kitai pusei?

Ilgalaikėje perspektyvoje gali atsirasti raumenų disbalansas, asimetrija, kas galėtų turėti įtakos atsirandantiems neaiškios kilmės skausmams. Bet ši ilgalaikė perspektyva neatsitinka staiga, tai yra eilė metų. Problemą sutvarkyti galima, bet taip pat negreitai, kaip ir įgyti: jei per eilę metų tai nutiko, tai tiek pat laiko reikės atstatymui.

Praktikuojančius pole dance dažnai vargina ir mėlynės. Teko girdėti, kad teipavimas gali paspartinti jų gijimą. Ką manote?

Tai yra limfodrenažinės technikos, kurios suaktyvina limfos tekėjimą ir iš tiesų yra veiksmingos. Teipuojant mėlynės išsivaikšto greičiau, tai matyti akivaizdžiai.

Ar galima sau pakenkti neteisingai susiteipavus?

Tai nėra žalinga, nėra jokių veikliųjų medžiagų, nevaržo judesių. Dabar atliekama ir daug skirtingų tyrimų šia tema. Pavyzdžiui, viena žmonių grupė buvo suteipuota naudojant specifinę techniką, o kita grupė – chaotiškai, jokios technikos, tačiau rezultatai abiejų grupių sutapo. Tad yra ir tokių, kurie teipavimą priskiria ir prie placebo efekto. Tačiau jei žmogus jaučia susiteipavus tvirtumą ir stabilumą, kodėl gi ne?

Tempimo pratimai. Vieni rekomenduoja jausti savo ribas ir nekelti diskomforto tempiant. Kiti gi, ypač siekiantys rezultatų, skatina nesibaiminti tempimo skausmo. Kur rasti balansą?

Ilgainiui mes priprantame prie skausmo ir leidžiame vis daugiau išsitempti. Adaptuojasi receptoriai, kurie yra dirginami tempimo metu, priprantama prie skausmo, ir taip amplitudė didėja. Kalbant iš esmės, sveikas tempimas turėtų būti nepatogus, bet neskausmingas.

O jeigu raumuo, kaip ir visas kūnas, staiga tempiant pradeda drebėti?

Tai nėra blogai, tai – gynybinė reakcija. Paprastai drebulį išprovokuojame pasyviai tempdami kitą žmogų. Dažnai tai yra ir apie raumenų sinergiją, pavyzdžiui, kai pavargsta kitas raumuo: tempiame sausgyslę, o pradeda drebėti visai kitas raumuo.

Jūsų rekomendacijos. Kaip sukurti sveiką santykį su savo kūnu?

Rekomenduočiau nenustoti domėtis. Ieškoti informacijos tiek apie savo kūną, tiek apie mitybą. Žinoma, kai informacijos yra daug, vis tik geriausiai nukreipia specialistai. Kalbant apie sportą, tai turi teikti džiaugsmą, jei darysi per prievartą, kaip ir visur, – nieko nebus.

Kaip atrasti TĄ sporto šaką, kuri iš tiesų nuoširdžiai džiugintų?

Reikia nebijoti ieškoti ir išbandyti skirtingas disciplinas. Man asmeniškai sunku vienam dirbti su svoriais sporto salėje. Vienas kankinuosi, pradedu sukčiauti, padaryti mažiau nei galiu. Todėl man labiau prie širdies sportavimas su kompanija. Kitam gi – priešingai. O sportuoti reikia kiekvienam. Dėl bendros savijautos, dėl laimės hormonų. Pasportavęs jautiesi geresnis, stipresnis, žvalesnis. Būna kitą kartą prasta diena, bet pasportuoji ir, žiūrėk, jautiesi daug geriau, nes tai yra nuolatinis judėjimas į priekį.